ūžterėti

ū́žterėti, -ėja (-i, -ia K, NdŽ, KŽ), -ėjo intr. Š 1. KI100, K žr. ūžtelėti 1: Antrą [kartą] kaip šoviau, jau nebekėlei. Giružė ūžterėjo RD161. Staiga milžinišku šuoru ūžterėjo vėtra rš. ^ Pušies šaka linkterėjo, visa girė ūžterėjo D24. 2. žr. ūžtelėti 3: Ūžterėjau ant galvų visą bliūdą vandens Jn. 3. žr. ūžtelėti 4: Banga ūžterėjo į krantą rš. | prk.: Ši lietuviškoji srovė pradžioje ūžterėjusi į D. Lietuvą rš. 4. Ds žr. ūžtelėti 8. 5. I šūktelėti. 6. impers. smilktelėti, pereiti: Ūžterėjo per širdį, kaip pasimatė milsninkas su milsninke J.